Didysis danų veislės dogas yra šunų veislė, garsėjanti savo dydžiu ir paklusniu charakteriu. Šios veislės šuo paprastai vadinamas „paklusniuoju milžinu“ Istorija
Kai kurie šaltiniai teigia, kad šunys, panašūs į didžiuosius dogus, buvo žinomi Senovės Egipte, Graikijoje ir Romoje. Įvairūs šaltiniai teigia, kad didysis danų veislės dogas buvo išvestas iš viduramžių Danijos dogo ar mastifo bei Airijos vilkšunio veislių. Taip pat buvo rašoma, kad didysis danų veislės dogas buvo išvestas iš į mastifą panašių šunų, kuriuos Alanai nuvežė į Vokietiją. Ši veislė gali būti apie 400 metų senumo.
Didysis dogas yra didelis medžioklinis šuo, Danír genties, poemoje „Beovulfas“ vadinamas „Dene“, o šiais laikais dogu.
Senovės skandinavų kalboje ir senovės anglų kalboje patinas dažnai vadinamas „hund“ (žodis yra kilęs iš „medžioti/medžiotojas“), o patelė – „grey/grig“. Tokius pavadinimus vis dar galima rasti Danijos karališko teismo karališkosios šunų veisyklos 1710-36 m. medžioklės protokoluose (galima rasti nacionaliniuose archyvuose, Danija).
Senovės skandinavų ir anglų literatūroje, ypač sagose, pvz. Elder Edda (Poetiška Edda) rinkinėje, skalikai yra vadinami įvairiomis žodžių variacijomis, pvz. „hvndar“ ir „greyiom“ ( Skírnismál , eilutė 11, Elder Edda) „mjóhundr/myo hwnd/mjøhund, kas reiškia „lieknasis skalikas“ ar medžioklinis skalikas (1200/1250m. Skandinavijos įstatymas).
Kadangi tikroji skaliko paskirtis buvo pulti laukinius šernus, elnius ir vilkus, matome, kad dažnai yra vartojami aprašomieji posakiai Odin dviem skalikams įvardinti kaip vilkšuniams. Kadangi karaliaus asmeniniai skalikai yra tie patys skalikai, kurie saugo įėjimą į kitą pasaulį ir Danijoje ir Anglijoje, apie juos sukurtas folkloras sudaro „Baskervilių šuns“ pagrindą ( žr. Juodasis velnias).
Didelis šuo, kaip ir arklys bei sakalas, yra šventi gyvūnai Danijos ir Anglijos karaliams. Tai atsispindi to meto bendrinėje kalboje ir karalių bei karalienių palaidotuose lobiuose.
Didieji skalikai pasirodė esą migruojantys šunys. Jie atvyksta iš danų veislės dogų vietoves dviem persikėlimais: pirmasis, kartu su keltais 5 a. pr. Kr. ( žr. Gundestrup kaldera, „Platforma E: karių iniciacija“ pagal kalderą) ir antrą kartą kartu su danų veislės dogais, kai jie pradėjo sėsliai apsistoti 40-77 m. e. metais.
Kopenhagos universiteto Gamtos mokslų fakulteto Zoologijos muziejuje yra unikali šunų griaučių iš abiejų laikotarpių iki pat viduramžių laikotarpio kolekcija. Šunys buvo laidojami šalia savininkų, vyrų ir moterų, kaip dvasios, rodysiančios jiems kelią į kitą pasaulį. Nieko nėra išlikę prieš šį laikotarpį. Didieji skalikai pečių lygmenyje yra 61-70 cm aukščio (žr. Ladby laivas).
Kaip yra arklys, labiausiai vertinamas skalikas yra baltos spalvos su juodomis dėmėmis. Šiandien šie skalikai yra žinomi kaip „Harlequin/margaspalvis“ (anglų/danų kalbose). Tačiau šio žodžio kilmė yra „Herla Cyning“ (senovės anglų k.) arba „armijos karalius“. Šis žodis kito, nes žmonių karaliumi tituluojamas Hariwalda (senovės skandinavų/anglų kalbose) naujose Britanijos karalystėse pasikeitė į „Bretwalda“ ar „Britanijos armijos valdytoją“. Jo baltos spalvos asmeniniai skalikai yra visų šunų valdytojai.
Du didelius skalikus galima pamatyti ant „karališkojo iždo dangčio“ (Britanijos muziejus) kaip karaliaus, palaidoto Sutron Hoo, rytų Anglija, matomai Rædwald, 7 m.e. , kelrodes dvasias.
Panašiai yra vaizduojamas didysis skalikas ant 5.m.e. Gallehus auksinių ragų graviūrose iš pietų Jutlandijos, Danija, ir ant daugybės runų akmenų (žr. Tjängvide ir Ledber runos akmenį) bei graviūrose su vikingų laivais, kurios buvo naudojamos laidojimo tikslams (žr. Oseberg laivas). Tokie atvaizdai be pertrūkio naudojami bažnyčios paveiksluose ir freskose iki pat šių dienų.
Originalus didysis skalikas buvo lengvesnės kūno sandaros, nei dabartinis. Tai iliustruoja ir meno dirbiniai, ir kareliškieji medžioklės protokolai. Tai pat žinome, kas paskatino pasikeitimą, kada ir kaip tai įvyko.
Didieji dogai Gislev bažnyčioje, Danija, 1500-25
Iki 16 a,m pabaigos Danijos Karališkasis teismas įvedė naują medžioklės su varovais madą – nenatūrialią medžioklę, kai skalikams nebebuvo leidžiama vytis ir pribaigti elnią. Priešingai, iš jų buvo tikimasi medžioti elnią, jį parversti ir stipriai laikyti iki atvyks medžiotojas ir jį nužudys.
Iš Danijos teismo protokolų matome, kad didieji skalikai nebuvo gerai pasirengę atlikti šį naują vaidmenį medžioklėje su varovais. Jų kūno struktūra buvo pernelyg lengva, kad galėtų sulaikyti elnią ar vilką, jo nenužudant. Šiai problemai išspręsti 1585 m. Danijos karalius Frederikas II (valdymo metai 1559-1588) siunčia į Londoną laivą parsivežti „Englandshvalpe“ (angliškų šuniukų) , kuriuos jam padovanojo Anglijos karalienė Elžbieta I (valdymo metai 1558-1603). Angliški šuniukai kur kas tvirtesni nei angliški mastifai ( žr. Danijos Broholmer). Gobeleną galima pamatyti Danijos Nacionaliniame muziejuje (Šaltinis: C. Weismann: Vildtets og Jagtens Historie, Kopenhaga, 1931, p. 438-440).
Remiantis karališkųjų Danijos šunų veisyklų protokolais, šunų veisimo programoje laikomasi dviejų atskirų linijų: Danijos ir Anglijos linijų. Jų kryžminė veislė tampa žinoma kaip „Blendinge“ (toks pats žodis ir reikšmė, kaip ir angliškame žodyje „mišinys“). Ši nauja didžiųjų skalikų linija sudaro šių dienų didžiojo danų veislės dogo, kurį šiuo metu galima pamatyti Danijoje, Anglijoje ir Jungtinėse Valstijose, pagrindą .
Didysis skalikas buvo atsivežtas į Romos imperiją ir taigi, teisingai vadinamas itališkai Alano ( žr. Gaston III of Foix-Béarn ir jo 1389 m. traktatą “Livre de la chasse“ ). Jame aprašomas didysis skalikas pagal tris darbines funkcijas: „Alan Gentil“, „Alan Vautre“ og „Alan de Boucherie“).
Didysis dogas Raro, Danija 1655
Yra įrašų apie šunį, kuris naudojamas kaip vilkšunis vėlyvaisiais istorijos laikotarpiais. Johan Täntzer apie tai rašė “Der Dianen Hohe und Niedere Jagdgeheimnüsz (1682-89 m. trijose knygose). Jis pradžioje tarnavo Danijos karaliui Christian V (valdymo metai 1670-1699) kaip „paukščių gaudytojas“ (Fuglefænger medžioklės plotuose prie Jægerborg pilies (žr. Lauritz de Thurah), o vėliau, nuo 1677-85m. – kaip vilkšunis (Ulvejæger) Jutlandijoje, Danijoje. Jam buvo pavesta kontroliuoti vilkų populiaciją. Šių knygų autorius išėjo į pensiją kaip Amager, Kopenhaga, medžioklės plotų inspektorius, ir savo knygose aprašė patirtį medžiojant vilkus kartu su dideliu skaliku Jutlandijoje, Danija (Šaltinis: C. Weismann: Vildtets og Jagtens Historie, Kopenhaga, 1931, p. 467-470).
Skalikai buvo aukštai vertinami ir laikomi konkurenciniu genties privalumu. Skalikų nebuvo Danijoje iki tol, kol Danijos karalius Kristianas VI ( valdymo metai 1730-1746) nesiliovė medžioti 1974 m. ir neatidavė visų didelių skalikų karališkosioms veisykloms.
Jægersborg pilies, Danija, karališkųjų paveikslų įrašai (žr. Lauritz de Thurah) rodo, kad buvo padovanoti skalikai:
Didysis dogas Sultan, Danija 1699
Švedijos karaliui Frederikui I – 11 skalikų ruja
Markgraf Friedrich (Brandenburg-Bayreuth) – 25 skalikų ruja
Pløen kunigaikščiui Friedrich Carl – 6 skalikų ruja
Sardinijos karaliui Charler Emmanuel III – 4 didelių “Blendinge“ (maišytų) skalikų ruja .
Šio įvykio dėka didieji skalikai paplinta Europoje tarp aristokratų ir sudaro pagrindą visiems vėlesniems istorijos perrašymas. Iki šio įvykio 1741 m. skalikai buvo paplitę tiktai jų originaliose vietovėse, tame tarpe Normandijoje nuo 912 metų (tai paaiškina, kodėl skaliką galima matyti medžioklės scenose ant Bayeux gobeleno, vaizduojančio 1064 metus prieš Hastingo mūšį).
1749 m. Georges-Louis Leclerc, Comte de Buffon pradeda spausdinti savo didžiausią veikalą, vadinamą „Histoire Naturelle, générale et particulière“. Evoliucijai iliustruoti jis naudoja didįjį skaliką (knyga 4), ir kadangi jis jo negali rasti niekur Prancūzijoje ar Vokietijoje, jo pradeda ieškoti gimtosiose Danijos žemėse. Būtent jis primą kartą nukala monetas, pavadintas „le Grand Danois“.Jo veikalo Williams Smelkie (enciklopedijos rengėjo) angliškame vertime tie patys žodžiai virsta „didžiuoju danų veislės dogu“. Nuo pat tų laikų Anglijoje skalikas buvo vadinamas „danų veislės dogu“ ( žr. „Canine Madness“, 1762).
Didysis danų veislės dogas
Mums yra žinoma dano Jacob Nicolay Wilse disertacija pavadinimu “Fuldstændig beskrivelse af stapelstaden Fridericia – efter pålidelige underretninger og egne undersøgninger“ (psl. 176), išspausdinta 1767 m., kurioje danai dogą vadina „didžiuoju skaliku“, ir šis terminas buvo vartojamas iki pat 20 amžiaus.
Vokietijoje 1780 m. skalikas yra vadinamas „Grosse Dänische Yagd Hund“ arba „didysis danų veislės medžioklinis skalikas“ (žr. Edward C. Ash: Praktinis šunų vadovas, 1931, „Didysis danų veislės dogas“).
Pirmoji šunų paroda įvyko Hamburge, 1863 m. liepos 14-20 d. 8 joje dalyvavę šunys buvo vadinami „Dänische Dogge“ ir septyni – “Ulmer Doggen“.
Šio susitikimo įrašai rodo, kad visa dokumentacija buvo išspausdinta oficialiajame biuletenyje de la Société Canine de Monaco, 1937 m. rugpjūčio mėn.
Tam tikru metu, arba iš karto po II Pasaulinio karo, ar jo metu, skalikų kilmės šalis pasikeitė iš gintosios Danijos į Vokietijos. FCI vėliau nebeturėjo įrašų , kurie būtų paaiškinę, kodėl taip įvyko.
„Ðéah þe haéðstapa hundum geswenced
heorot hornum trum holtwudu séce“
(Beowulfas buvo parašytas senąją anglų kalba apie 755-757 m.e., eilutė 1368-69)
„Viržynų klajūnas, nuvarytas skalikų,
elnias su stipriais ragais slepiasi miške
(Benjamin Slade vertimas į šiuolaikinę anglų kalbą)
Išvaizda
Aštuonių mėnesių patelė su margaspalviu kailiu
Ūgio ir svorio reikalavimai parodose dalyvaujantiems šunims skiriasi priklausomai nuo veislininkystės klubo standartų, tačiau bendrai minimalus svoris turi būti nuo 100 iki 120 svarų (46-54 kg), o minimalus ūgis – nuo 28 iki 32 colių (71-81 cm) iki gogo. Daugelyje standartų nenumatytas maksimalus ūgis ar svoris. 2004 m. rugpjūtį didysis danų veislės dogas, vardu „gibson“ iš Grass slėnio, Kalifornija, buvo pripažintas Gineso rekordų knygos aukščiausiu pasaulio šuniu, kurio ūgis ties guga siekė 42.2 colių.
Yra šešios priimtinos didžiųjų danų dogų, dalyvaujančių parodose, kailių spalvos :
- Gelsvai rudas: gelsvai auksinis su juodu snukiu. Juoda spalva turi būti aplink akių kraštą ir antakius, o taip pat gali būti ant ausų ir uodegos galiuko.
- Rudmargis: gelsvai ruda ir juoda spalva ševrono dryžių pavyzdžiu. Taip pat jis dažnai vadinamas tigro dryžio raštu.
- Mėlyna: Ši spalva turi būti tikro plieno mėlynumo. Nepageidaujamos baltos dėmės ant krūtinės ir kojų pirštų.
- Juoda: Ši spalva turi būti žvilgančiai juoda. Nepageidaujamos baltos dėmės ant krūtinės ir kojų pirštų.
- Margaspalvis: Pagrindinė spalva turi būti grynai balta su juodais atsitiktinai išmėtytais lopinėliais, gerai pasiskirsčiusiais po visą kūną; pirmenybė teikiama grynai baltam kaklui. Juodi lopai neturi būti pakankamai dideli, kad sudarytų ištisinės dangos įspūdį, ar pernelyg maži, kad nesudarytų taškuoto ar dėmėmis marginto rašto įspūdžio. Tinkama, nors mažiau pageidaujama -keletas nedidelių pilkų lopinėlių (dėmės turi būti marmuro pilkumo), arba baltas pagrindas su pavieniais permatomais juodais plaukeliais, kas suteikia apibarstymo druska ir pipirais ar išsipurvinimo įspūdį.
- Mantija: Spalva turi būti juoda ir balta su tankia ištisine danga per visą kūną; juoda kaukolė su baltu snukiu; balta ryški spalva nėra privaloma; pirmenybė teikiama ištisai baltai apykaklei; baltai krūtinei; baltai spalvai ant dalies ar visų priekinių ir užpakalinių kojų, juodai uodegai su baltu galiuku. Priimtina nedidelė balta dėmė juodoje dangoje, kaip ir juodos dėmelės baltoje apykaklėje.
Retkarčiais pasirodo kitos spalvos, tačiau jos nėra priimtinos pasirodymų ringuose. Kadangi jos nėra vertinamos parodose dalyvaujančiuose šunyse, verslininkai nesiekia jų reprodukuoti. Šios spalvos kartais nieko neįtariantiems pirkėjams yra reklamuojamos kaip „retos“ spalvos. Bet koks šuo su kailiu, kuriame yra „pelės pilkumo spalva“ yra diskvalifikuojamas iš parodos.
Ausų apkarpymas yra labiau paplitęs Jungtinėse Valstijose, ir mažiau Europoje. Iš tiesų, kai kuriose Europos šalyse, kaip pvz. Danijoje, kai kuriose Australijos dalyse, Naujojoje Zelandijoje, tai yra draudžiama arba kontroliuojama taip, kad šią procedūrą atliktų tik veterinarijos chirurgai dėl sveikatos priežasčių. Ausų apkarpymas dėl išvaizdos pagerinimo niekuomet nebuvo praktikuojamas Anglijoje. Pirminis ausų apkarpymo tikslas yra tas, kad vilkas negalėtų sugriebti šuniui už ausies besigindamas. Apkarpymas taip pat buvo naudojamas siekiant apsisaugoti, kad laukiniai šernai (kurie dažnai yra didžiųjų dogų medžioklių taikinys) nesudraskytų aksominių šunų ausų. Tačiau šiomis dienomis ausys apkaromos parodose dalyvaujantiems šunims grynai siekiant karališko stotingumo ir didingumo įspūdžio. Aukščiau pateiktuose paveikslėliuose matomas pradinis ausų apkarpymas.
Temperamentas
Šuniukas su mantijos kailiu
Didžiojo danų veislės dogo milžiniška ir imponuojanti išvaizda slepia jo draugišką charakterį; šios veislės šunys dažnai yra vadinami paklusniaisiais milžinais. Didieji danų veislės dogai yra gerai nusiteikę kitų šunų atžvilgiu, o taip pat ir kitų ne šunų, laukinių gyvulių ir žmonių (įskaitant nepažįstamus ir vaikus) atžvilgiu. Tačiau didieji danų veislės dogai mėgsta dominuoti, yra agresyvūs su kitais tos pačios lyties šunimis, vaiko mažesnius gyvūnus.
Sveikata
Didieji danų veisles dogai, kaip dauguma milžiniškų dogų, turi gana lėtą medžiagų apykaitą. Dėl to sumažėja energija ir suvartojama mažiau maisto vienam šuns svorio svarui, lyginant su mažesnėmis veislėmis.
Didieji danų veislės dogai turi kai kurių sveikatos problemų, kurios yra paplitusios tarp didelio dydžio šunų. Kritinė būklė, kuri gali baigtis dogų mirtimi, jeigu nebus ja susirūpinta, yra pūtimas (skausmingas skrandžio tempimas ir sukimas). Paprastai rekomenduojama, kad didžiųjų danų veislės dogų skrandžiai būtų pritvirtinti prie vidinės šonkaulio sienelės, atliekant kitą eilinę operaciją, kaip pvz. sterilizavimą, jeigu dogas ar jo giminaičiai yra sirgę skrandžio pūtimu, nors kai kurie veterinarai nesutinka atlikti tokios operacijos, jeigu šuo faktiškai nesusirgo. Manoma, kad paduodant maistą iš aukščiau, galima apsisaugoti nuo pūtimo, reguliuojant oro, įkvepiamo ėdant, kiekį, nors kai kurie tyrimai rodo, kad tai kaip tik gali padidinti šią riziką. Riziką taip pat gali sumažinti susilaikymas nuo mankštinimosi ar veiklos iš karto prieš ar po valgio.
Kita šiai veislei būdinga problema yra šlaunų displazija. Paprastai tėvų rentgenograma gali patvirtinti, ar šlaunys yra sveikos, ir gali pasitarnauti kaip nuoroda, ar šiuos šunis reikėtų veisti ir ar jie gali susilaukti sveikų palikuonių.
Išplėstinė kardiomiopatija ir daugelis kitų įgimtų širdies ligų taip pat dažnai pasitaiko tarp didžiųjų danų veislės dogų.
Be to, kai kurie dogai gali gauti mielių infekciją , jeigu nėra maitinami laikantis maisto reikalavimų. Dėl mielių infekcijos atskirais atvejais gali išsivystyti stafilokoko infekcija.
Didiesiems danų veislės dogams taip pat gresia tam tikri genetiniai sutrikimai, kurie yra būdingi šiai veislei. Pavyzdžiui, jeigu didžiajam danų veislės dogui nepakanka spalvos (ne baltos) aplink akis ar ausis, tuomet šie organai nesivysto ir paprastai toks šuo yra aklas arba kurčias. Daugelis grynai baltų dogų yra kurti.
Informacija panaudota iš Wikipedijos
Kalbant apie senasias šunų veisles, sužinoti pilnai viską apie jas neįmanoma. Nes žmonės tūkstantmečiais veisė šunis, nesirūpindami apie jų veislingumą. O sąmoningas šunų veisimas kartu su terminu kinologija (/gr.kyon (kilm.kynos) – šuo + logos – mokslas/, tiriantis šunis, šunų veislių kilmę, jų anatomiją ir fiziologiją auginimą priežiūrą šėrimą dresavimą ir paskirtį yra nelabai senas reiškinys. Kaip tik tai šiandien ir apsunkina pilnai ir tiksliai atskleisti vokiečių dogų veislės istoriją ir raidą. Ją galima atskleisti tik fragmentiškai, remiamtis visais įmanomais šaltinias, kur yra minimas dogo vardas arba aptinkamas jo atvaizdas. Tadiau apie vieną veislę kaip apie uždarą grupę, galima šnekėti tik tada, kai nusistovėjęs ir dokumentiškai užfiksuotas yra veislės standartas (konkretus šuns būdo, elgesio, judejimo ir eksterjero aprašymas). Taigi, apie vokiečių dogų. veislę, kaip apie veislę, galima šnekėti tik pradedant nuo 1891m., kai Vokietijos veisėjai pilnai sudarė ir užregistravo oficialų veislės standartą. Ir nors vokiečių dogų aprašymai randami ir žymiai ankstesniais metais, tačiau šios veislės tikrą istoriją galima pradėti tik nuo 1891m., o iki tol vokiedių dogų raidą laikyti tik veislės priešistorija.
PRIEŠISTORIJA IR VEISLĖS PIRMTAKAI
leškant vokiečių dogų pirmtakų, žvilgsnis nukrypsta į senovės meną ir į seniausius rašytinius šaltinius. Jau prieš 2000 m.pr.Kr. minimi milžiniški šunys, kurie buvo apliti dideliuose Azijos plotuose ir daugelyje kitų pasaulio dalių. Kaip manoma, tai senieji Tibeto dogai. Patys pirmieji šių šunų aprašymai randami ankstyvojoje kinų literaturoje (1112 m.pr.m.e. kinų knygoje Cy King). O Antikos laikais iš knygos į knygą keliavo anekdotai, legendos ir mistiniai aprašymai bei didelių ir galingų šunų pavaizdavimai. Visa tai rodo, kad labai dideli šunys, panašūs į dogus, nuo neatmenamų laikų buvo labai plačiai paplitę po pasaulį. Kas tai lėmė ir kur buvo viso to pradžia, galima tik numanyti, remiantis pasaulio tautų ir meno istorijos dėka. Tadiau negalima pasakyti, kad genėtiškai šie dideli šunys yra kilę iš uždaro regiono. Be to, dar būtina pabrėžti, kad rūpestingas maišymas gigantiškų veislių iš skirtingų regionų, ir tikslingai planuojamas tokių šunų veisimas, buvo rūpestis daugelio karališkujų rūmų visame pasaulyje ir visais amžiais. Taigi, kalbėdami apie vokiečių dogų veislės priešistoriję mes dalinai kalbame apie visus doginius šunis bendrai. Kurie „tik daug vėliau , priklausomai nuo paskirties ir panaudojimo buvo, skirstomi kaip molosiniai šunys: mastifai, 1 senbernarai, rotveileriai, bordo dogai, bokseriai, niufaudlendai, na ir, žinoma, šunų giminės apolonai – vokiečių dogai. Tai kur ir kokia visų šių didelių šunų pradžia?
Maždaug 500 m.pr.Kr. senoviniuose reljefuose aptinkami dideli šunys, panašūs į dogus, šalia asirų karių, ir jie vadinami „karo dogais“. Kad vokiečių dogų pirmtakai taip plačiai paplito, buvo ankstyvujų asirų karalių, turtingujų ir pirklių nuopelnai. Kaip tik asirų ir šumerš senovės mene daugiausia ir randama didelių, galingų šunų atvaizdų, panašių i dogus. Kad šie šunys buvo naudojami kaip koviniai (to nereiketij maišyti su šunų kovomis, nes kovinis šuo senovėje buvo naudojamas kaip ginklas kare), byloja rašytinis faktas, kad karalius Kambisonas tokius šunis turėjo savo kariuomeneje. Ir galima tik numanyti, kad ne tik šis karalius naudojosi šiuo ginklu, nes Asirijos Imperijos gyvavimo laikotarpis buvo gana ilgas, tačiau kad išsaugotų savo imperiją asirams teko nuolatos kovoti. Dar asirių šunys senovės literatūroje apibūdinami taip: „…tai buvo masyvūs šunys, labai aukšti, beveik asilo ūgio, su didele galva.“ Asirai buvo žinomi, kaip kultūringa ir turtinga tauta. Jų prekyba su kitomis šalimis buvo labai išsivysčiusi . Jie vykdavo dideliaisiais prekeivių keliais parduoti aukso, sidabro, dramblio kaulo ir kitų gerybių. Tad nieko nuostabaus, kad su jais keliaudavo ir didieji jų šunys, kurie buvo veisiami asirų karalystėse. Šito įrodymas yra faktas, kad kaip tik šitie dideli šunys buvo pastebėti tuose prekybos keliuose, kuriuos naudojo asirai. Taigi, iš persų, asirų, tibeto dogai, tuometinio šunų eksporto dėka, labai plačiai plito tarp tuometinės diplomatijos. Taip pateko i Epyrų šalis, Egiptą Graikiją ir kitas Egėjo jūros teritorijas. Kaip tik čia gyveno molosų gentis, kurios nariai labai pamėgo šiuos didelius šunis ir aktyviai veisė. Žinoma, gyvenimo sąlygos Epyre žymiai skyrėsi nuo Tibeto, iš kur didieji doginiai šunys pradėjo savo kelią po pasaulį, o tai keitė ir jq išvaizdą bei būdą.
Šunys, veisiami molosų, buvo kaip ir ankščiau galingi, tačiau tapo visai trumpaplaukiais, kas neišvengiama viduržemio klimatui. Molosų gentis didelių šunų veisimą pavertė kaip nacionaline tradicija, o patys šioje teritorijoje užvaldė savotišką monopoliją šunų veisime. Dėl to šie šunys ir gavo „molosų“ vardą nors ir dabar mažai kas šį pavadinimą sieja su molosų gentimi, išsiskiriančia „kinologiniu azartu“.
O 6-ame mūsų e.a. tokie šunys , žinomi kaip molosų šunys, buvo atvezti į Britaniją finikiečių. Ir žmonės pradėjo veisti šiuos šunis kaip medžioklinius, apsauginius ir karo šunis. Vėliau jie buvo sukryžminti su didžiaisiais airių šunimis, kurie dar vadinami airių greihaundais. Ir šis kryižminimas davė medžioklinius šunis, kurie dar plačiau pasklido pasaulyje ir buvo naudojami didelių žvėrių medžioklei. Be galo mėgstami dvaruose, jie buvo dovanojami karaliams ir didikams, kaip labai vertinga dovana. Jų vertė buvo tokia brangi, kad jį nužudyti reiškė mirtį tarm, kas tai padarė. Taigi, sekantis būdas po asirų, šių šunų paplitime, kaip jie patekdavo iš šalies į šalį, buvo per karalius ir diduomenę, o pastarieji savo veisimą vykdė namuose. Ankstyvaisiais laikais iki viduramžių šie šunys plito: 1. per prekybą 2. per karus (kaip karo trofėjai), 3. kaip karališkos dovanos.
Šiuos didelius šunis buvo pamėgę graikai ir romėnai. Šie juos naudojo kaip medžioklinius ir karo šunis. Panašiai tuo pat metu buvo žinoma, kad panašūs dideli šunys egzistavo ir Rusijoje bei Vokietijoje. Iškyla naturalus klausimas, kokiu budu jie ten pateko. Manoma, kad po Aleksandro Didžiojo karalystės žlugimo, į kurios sudėtį įėjo ir Epyras, molosai papuolė į Romos imperiją o po to i Afriką. O iš Afrikos, finikieąių ekspedicijų dėka, i Angliją. Kartu per karinius žygius pateko į galų teritorijas ir germanų gentis.
Taigi, šunų apolonas – vokiečiių dogas, savo kraujyje turi tibeto dogų, senųjų asirų dogų ir antikos molosų kraujo, arba kitaip tariant, tai yra šio šuns kilmės linijos. Visų didziujų veislių doginių šunų arba dar kitaip vadinamų molosinių šunų veislių, veisimas vystosi kaip dirbtinė atranka individualių šunų su pageidaujamomis savybėmis. O taip pat, kryžminimas su kitomis veislėmis, tikintis dar labiau užtvirtinti pageidaujamas veisiamo šuns savybes. Nekyla abejonių, kad šiandieninio vokiečių dogo išvaizdai įtakoja tai, kad jo kraujas buvo kryžmintas naudojant pagrindinį protėvį Tibeto dogą su kurtų krauju. Kas suteikia jam silueto lengvumą, gracingus judesius, bei pagerina jo būdą, apribojant agresiją.
Dėl šios veislės pavadinimo prancūzų kalboje „Danois“(danas) anglų – „Great Dane“ (didysis danas) buvo bandymai suabejoti šios veislės vokiška kilme ir priskirtiją Danijai.
XVII – XIX amžiais vokiečių dogų protėvius dėl jų labai didelio paplitimo ir vieningo susitarimo stokos imta vadinti : zanfangeriais, Ulmo dogais, didziaisiais dogais, Taigos dogais , Danijos dogais, senuoju Vokietijos mastifu, bulenbeizeriu ir t.t…
1879 m. vokiečai nusprendė padaryti galą tokiai įvairovei ir Vokietijos veisėjai, pirmininkaujant Bodinosui, nusprendė priskirti dogą nacionalinei Vokietijos veislei ir vieningai ateityje šia, veislę vadinti vokiečių dogu. Tuo pat metu buvo sudarytas vokiečių dogo aprašymas ir veisimo knyga, kurioje vokiečių dogas aprašomas kaip: „…sudėtas kaip gražus arklys, jis pasižymi dideliu ūgiu ir jėga bei elegancija. Jame nėra mastifo nerangumo, bet jis ne toks jau lengvas kaip kurtas. Jame atsispindi aukso vidurys tarp visų šių savybių.“ Planinga vokiečių dogų veisimo pradžia kaip tik sutampa su vokiečių dogų klubo įkūrimu Vokietijoje 1888 m. ir pirmojo vokiečių dogų veisimo knygos tomo išleidimu („Deutsche Doggen Zucht Buch“) – Tuo metu ši veislė jau buvo žinoma daugelyje kitų šalių, ko įrodymas yra pačio pirmojo vokiečių dogų klubo įkūrimas Anglijoje 1883 m. (kur net 5m. aplenkiama Vokietija).
Tačiau 1891m. Vokietijos veisėjai sudarė ir raštiškai patvirtino pirmajį oficialų vokiečių dogų veislės standartą, kuriuo remiantis vėliau buvo priimti veislės standartai ir kitose Europos šalyse bei Amerikoje. Buvo nustatyta, kad vokiečių dogas turi būti: aukštas, stipraus skeleto, su išraiškinga galva, harmoningai sudėtas, kilnus, elegantiškais judesiais ir atkaklus šuo. Šis pagrindinis apibūdinimas pilnai išliko ir iki šių dienų, o pataisymai ir keitimai labai nežymūs, pažymintys tik šios veislės vystimosi progrese nekeičiant daugiau kaip prieš šimtmetį nustatytos veislės pagrindinės charakteristikos.
Ir pabaigai būtina pabrežti, kad kiekviena šalis ir kiekvienas regionas turi savitą vokiečių dogų tipą. Žinant visą dogų priešistorę tai nebeatrodo keista. O be to, tas skirtumas varijuoja tik tarp ūgių (nuo labai aukšto iki palyginti žemo), tarp dviejų tipų sunkaus ir lengvo (nuo labai sunkaus, daugiau mastininio iki labai lendvo, daugiau kurto), tarp galvos tipų: ilgos ir lengvos, ir labai masyvios – trumpos. Tačiau nors ir kiekviena šalis turi savitą vokiečių dogų tipą visame pasaulyje yra labiau vertinami elegantiški, gracingi, turintys grakštų siluetą, ilgą kaklą ir vidutinio lengvumo galvą. Atiduodama pirmenybė šuniui, kurio visame kūne vyrauja proporcija ir harmonija, kur nieko nėra „per daug“ ar „per mažai.“
Informacija panaudota iš http://www.margenis.com/istorijadogu.html svetainės
Cleopatra des Terres de la Rairie 
Cloe de Rebolera 
